vengus

vengùs, -ì adj. (4), (3) NdŽ, KŽ; Q546, MŽ177,518, N, Krz240 žr. vangus 1: Nevengus R134,385. vengù n. NdŽ: Vengù vienam eiti J.Jabl. Vienam žmogui vengu tarti savo žodis, kad autoriai nepavadintų jo vienašaliu A.Sm. veñgiai adv.; N, Sut, KŽ: Su vengimu, vengiai SD206.